Teisė nusibrozdinti
Judėdamas vaikas tampa gudresnis
Teigiamas judėjimo poveikis vaiko intelektui jau įrodytas. Sveikatos situaciją tyrinėjantis mokslininkas François Trudeau iš Kanados 2008 metais palygino maždaug dešimties studijų duomenis. Jis priėjo prie išvados, kad viena valanda sporto kasdien mokinius sustiprina ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Nors klasikinių disciplinų mokymuisi likdavo mažiau laiko, judrūs vaikai gaudavo geresnius pažymius nei fiziškai mažiau aktyvūs jų bendraklasiai. Dar viena dvylikos kitų studijų apžvalga parodė, kad vaikai, kurie dalyvavo sporto programose, buvo protingesni, kūrybingesni ir išsiskyrė geresnėmis vykdomosiomis funkcijomis, taigi gebėjimu spręsti problemas, valdyti veiksmus ir emocijas.
Tačiau dar daugiau pranašumų prieš sporto pamokas turi žaidimas ir dūkimas gamtoje ar atitinkamai įrengtose žaidimo aikštelėse. Kai nelieka reikalavimo siekti rezultatų, išauga noras judėti.
Čia dar prisideda nuotykio efektas: jaudinantys iššūkiai, noras ir džiaugsmas juos įveikti skatina smegenyse išsiskirti ypač didelį kiekį dopamino, cheminės medžiagos, kuri, smegenų tyrėjų teigimu, padeda geriau įsitvirtinti mokymosi patirčiai. Laipiojimas į uolas ir medžius turėtų bemaž efektyviausiai paskatinti neuroninių jungčių smegenyse susidarymą. O be griežto suaugusiųjų žvilgsnio lengviau visiškai pasinerti į savo veiklą: kam yra tekę stebėti vaikus gamtoje, kur jie valandų valandas būna paskendę savo pasaulyje, žino, apie ką kalbama. Jie išgyvena, kaip įvardijama psichologijoje, budrios ir kartu atpalaiduotos sąmonės būsenos tėkmę, kuri psichikai yra lyg balzamas.
Vaikų vieta – gamtoje, net jei tai žvirgždo krūva gatvės gale. Gamta jaudinanti, gyva, pilna netikėtumų ir paslapčių. Joje atsiveria iššūkiai ir nuotykiai, ji žadina vaizduotę, išlaisvina. Tai suformulavo jau tokie mąstytojai kaip Jeanas-Jacques‘as Rousseau (1712–1778) ir Henry‘is Davidas Thoreau (1817–1862), vienas patyrimo pedagogikos pradininkų.
„Tik atsargiai!“
Tarsi į vatą įsuktiems vaikams, aplink kuriuos lyg sraigtasparniai nuolat sukasi tėvai – nė minutės be priežiūros, taip nepalikdami nė menkiausios pavojaus galimybės, – stinga tokių reikšmingų patirčių. Kaip vienai mažylei, kurią neseniai stebėjau balansuojančią ant mūro krašto: ji atsargiai, apdairiai deda vieną koją prieš kitą. Tokio amžiaus ji ne ypač greita – gal jai trūksta praktikos, tačiau dabar ji visa susitelkusi, užtikrinta. Kol pamato motina. „Atsargiai!“ – pasigirsta. Vaikas sustingsta. Keliai sulinksta, ji nebegali žengti nė žingsnio. Dabar jos veide baimė – baimė iš motinos, kuri atskuba ir ištiesia dukrai pagalbos ranką.
Ar šis įsiveržimas turėjo kokį nors teigiamą poveikį? Daugių daugiausia išvengta nusibrozdinimo, gal net to nebūtų – juk mergaitė judėjo pagal savo galimybes. Užtat dabar ji neteko progos pagerinti savo koordinaciją, neišgyveno sėkmės skonio, negalėjo savo jėgomis įveikti baimės (taigi toliau baiminsis ir nesiryš pati priimti sprendimo). Be to, motinos pavojaus signalas, greičiausiai ne vienintelis toks, įtvirtina pasaulį kaip pavojų kupiną vietą, kurių pats vaikas negali nugalėti.
Helen Little iš Sidnėjaus Macquarie universiteto tvirtinimu, tėvų pasirinktas būdas reprezentuoti savo vaikams tokias situacijas turi tiesioginę įtaką vaikų gebėjimui patiems įvertinti riziką. 2010 metais mokslininkė atliko tyrimą apie tėvų nuostatos įtaką. Nors iš tiesų jie galėtų būti visiškai ramūs dėl nereikšmingos rizikos, kuri vaikams paprastai kyla žaidžiant. „Pavyzdžiui, karstymasis apskritai yra vienas saugiausių užsiėmimų“, – pabrėžia sporto mokytojas Breitheckeris.
Rizikingas žaidimas mažina baimę
„Vaikams būtina aukštai užsikabaroti, taip jie įveikia aukščio baimę.“ Tyrėjai Ellen Sandseter ir Leifas Kennairas taip pat kelia prielaidą, kad vienas svarbiausių rizikingų žaidimų aspektų galėtų būti fobiją mažinantis poveikis. „Per žaidimą vaikas sumažina baimę dėl situacijų, kurios buvo „pavojingos“, kai jis dar buvo mažesnis“, – rašo Trondheimo mokslininkai 2011 metų apžvalginiame straipsnyje apie evoliucinius rizikingo elgesio žaidžiant aspektus.
Taip vaikai nesąmoningai naudoja techniką, kuri šiandien įsitvirtinusi kaip veiksmingiausia gydant baimės sutrikimus: elgsenos terapija, kuri išskaido baimę į mažas daleles ir taip ilgainiui gali būti įveikiamos net „didelės“ baimės. Jei nuolat ribojamos ar draudžiamos tariamai pavojingos situacijos, mažas vaikas toliau jaučia baimę, kurios seniai galėjo atsikratyti. Taip baikštūs tėvai formuoja baikščius vaikus – galbūt net dar labiau kamuojamus baimės. Ir atvirkščiai: vaikai net išgyvena siaubą, jei reikalavimai ir lūkesčiai peržengia jų gebėjimus, pavyzdžiui, kai tėvai reikalauja iš jų drąsos, nors jie dar nėra tam pasirengę. Dėl patirtos intervencijos neužtikrintai judantis vaikas dažnai išvis vengia judėti: tai prasideda per fizinio lavinimo pamokas, kuriose nerangūs vaikai neretai jaučiasi pažeminti ir atstumti, jei čia laiku neįsikiša pastabus mokytojas.
Gamtos ir judėjimo deficitas
Gamtos ir judėjimo deficitas žaloja mūsų atžalų sveikatą. Galvos ir nugaros skausmai, netaisyklinga laikysena, viršsvoris ir valgymo sutrikimai ima viršų. O judėjimo stoka iššaukia judėjimo problemas: „Dviem iš trijų atvejų, kai vaikai patiria nelaimingus atsitikimus, įtakos turi motorikos deficitas“, – tyrimų duomenis apibendrina Šoberis. Gumbų baimė ir nuolatinis rūpestis vaiko gerove galiausiai išprovokuoja tai, ko norėta išvengti: vaikas dažniau susižaloja, patiria daugiau dvasinių kančių ir fizinių problemų. Todėl vis gausėjantis specialistų būrys reikalauja pripažinti randus, nubrozdinimus, plėštines žaizdas ir net kaulų lūžius normalia vaikystės dalimi. „Susižalojimas – vienas juokas palyginti su nauda, kurią vaikas gauna laisvai žaisdamas ir laipiodamas“, – tuo įsitikinęs ir Dieteris Breitheckeris. Kas pripažįsta vaiko teisę į mėlynes, tam lengviau leisti savo atžaloms be priežiūros žaisti kieme su draugais.
Išvertė Dangė Vitkienė
Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt
Teigiamas judėjimo poveikis vaiko intelektui jau įrodytas. Sveikatos situaciją tyrinėjantis mokslininkas François Trudeau iš Kanados 2008 metais palygino maždaug dešimties studijų duomenis. Jis priėjo prie išvados, kad viena valanda sporto kasdien mokinius sustiprina ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Nors klasikinių disciplinų mokymuisi likdavo mažiau laiko, judrūs vaikai gaudavo geresnius pažymius nei fiziškai mažiau aktyvūs jų bendraklasiai. Dar viena dvylikos kitų studijų apžvalga parodė, kad vaikai, kurie dalyvavo sporto programose, buvo protingesni, kūrybingesni ir išsiskyrė geresnėmis vykdomosiomis funkcijomis, taigi gebėjimu spręsti problemas, valdyti veiksmus ir emocijas.
Tačiau dar daugiau pranašumų prieš sporto pamokas turi žaidimas ir dūkimas gamtoje ar atitinkamai įrengtose žaidimo aikštelėse. Kai nelieka reikalavimo siekti rezultatų, išauga noras judėti.
Čia dar prisideda nuotykio efektas: jaudinantys iššūkiai, noras ir džiaugsmas juos įveikti skatina smegenyse išsiskirti ypač didelį kiekį dopamino, cheminės medžiagos, kuri, smegenų tyrėjų teigimu, padeda geriau įsitvirtinti mokymosi patirčiai. Laipiojimas į uolas ir medžius turėtų bemaž efektyviausiai paskatinti neuroninių jungčių smegenyse susidarymą. O be griežto suaugusiųjų žvilgsnio lengviau visiškai pasinerti į savo veiklą: kam yra tekę stebėti vaikus gamtoje, kur jie valandų valandas būna paskendę savo pasaulyje, žino, apie ką kalbama. Jie išgyvena, kaip įvardijama psichologijoje, budrios ir kartu atpalaiduotos sąmonės būsenos tėkmę, kuri psichikai yra lyg balzamas.
Vaikų vieta – gamtoje, net jei tai žvirgždo krūva gatvės gale. Gamta jaudinanti, gyva, pilna netikėtumų ir paslapčių. Joje atsiveria iššūkiai ir nuotykiai, ji žadina vaizduotę, išlaisvina. Tai suformulavo jau tokie mąstytojai kaip Jeanas-Jacques‘as Rousseau (1712–1778) ir Henry‘is Davidas Thoreau (1817–1862), vienas patyrimo pedagogikos pradininkų.
„Tik atsargiai!“
Tarsi į vatą įsuktiems vaikams, aplink kuriuos lyg sraigtasparniai nuolat sukasi tėvai – nė minutės be priežiūros, taip nepalikdami nė menkiausios pavojaus galimybės, – stinga tokių reikšmingų patirčių. Kaip vienai mažylei, kurią neseniai stebėjau balansuojančią ant mūro krašto: ji atsargiai, apdairiai deda vieną koją prieš kitą. Tokio amžiaus ji ne ypač greita – gal jai trūksta praktikos, tačiau dabar ji visa susitelkusi, užtikrinta. Kol pamato motina. „Atsargiai!“ – pasigirsta. Vaikas sustingsta. Keliai sulinksta, ji nebegali žengti nė žingsnio. Dabar jos veide baimė – baimė iš motinos, kuri atskuba ir ištiesia dukrai pagalbos ranką.
Ar šis įsiveržimas turėjo kokį nors teigiamą poveikį? Daugių daugiausia išvengta nusibrozdinimo, gal net to nebūtų – juk mergaitė judėjo pagal savo galimybes. Užtat dabar ji neteko progos pagerinti savo koordinaciją, neišgyveno sėkmės skonio, negalėjo savo jėgomis įveikti baimės (taigi toliau baiminsis ir nesiryš pati priimti sprendimo). Be to, motinos pavojaus signalas, greičiausiai ne vienintelis toks, įtvirtina pasaulį kaip pavojų kupiną vietą, kurių pats vaikas negali nugalėti.
Helen Little iš Sidnėjaus Macquarie universiteto tvirtinimu, tėvų pasirinktas būdas reprezentuoti savo vaikams tokias situacijas turi tiesioginę įtaką vaikų gebėjimui patiems įvertinti riziką. 2010 metais mokslininkė atliko tyrimą apie tėvų nuostatos įtaką. Nors iš tiesų jie galėtų būti visiškai ramūs dėl nereikšmingos rizikos, kuri vaikams paprastai kyla žaidžiant. „Pavyzdžiui, karstymasis apskritai yra vienas saugiausių užsiėmimų“, – pabrėžia sporto mokytojas Breitheckeris.
Rizikingas žaidimas mažina baimę
„Vaikams būtina aukštai užsikabaroti, taip jie įveikia aukščio baimę.“ Tyrėjai Ellen Sandseter ir Leifas Kennairas taip pat kelia prielaidą, kad vienas svarbiausių rizikingų žaidimų aspektų galėtų būti fobiją mažinantis poveikis. „Per žaidimą vaikas sumažina baimę dėl situacijų, kurios buvo „pavojingos“, kai jis dar buvo mažesnis“, – rašo Trondheimo mokslininkai 2011 metų apžvalginiame straipsnyje apie evoliucinius rizikingo elgesio žaidžiant aspektus.
Taip vaikai nesąmoningai naudoja techniką, kuri šiandien įsitvirtinusi kaip veiksmingiausia gydant baimės sutrikimus: elgsenos terapija, kuri išskaido baimę į mažas daleles ir taip ilgainiui gali būti įveikiamos net „didelės“ baimės. Jei nuolat ribojamos ar draudžiamos tariamai pavojingos situacijos, mažas vaikas toliau jaučia baimę, kurios seniai galėjo atsikratyti. Taip baikštūs tėvai formuoja baikščius vaikus – galbūt net dar labiau kamuojamus baimės. Ir atvirkščiai: vaikai net išgyvena siaubą, jei reikalavimai ir lūkesčiai peržengia jų gebėjimus, pavyzdžiui, kai tėvai reikalauja iš jų drąsos, nors jie dar nėra tam pasirengę. Dėl patirtos intervencijos neužtikrintai judantis vaikas dažnai išvis vengia judėti: tai prasideda per fizinio lavinimo pamokas, kuriose nerangūs vaikai neretai jaučiasi pažeminti ir atstumti, jei čia laiku neįsikiša pastabus mokytojas.
Gamtos ir judėjimo deficitas
Gamtos ir judėjimo deficitas žaloja mūsų atžalų sveikatą. Galvos ir nugaros skausmai, netaisyklinga laikysena, viršsvoris ir valgymo sutrikimai ima viršų. O judėjimo stoka iššaukia judėjimo problemas: „Dviem iš trijų atvejų, kai vaikai patiria nelaimingus atsitikimus, įtakos turi motorikos deficitas“, – tyrimų duomenis apibendrina Šoberis. Gumbų baimė ir nuolatinis rūpestis vaiko gerove galiausiai išprovokuoja tai, ko norėta išvengti: vaikas dažniau susižaloja, patiria daugiau dvasinių kančių ir fizinių problemų. Todėl vis gausėjantis specialistų būrys reikalauja pripažinti randus, nubrozdinimus, plėštines žaizdas ir net kaulų lūžius normalia vaikystės dalimi. „Susižalojimas – vienas juokas palyginti su nauda, kurią vaikas gauna laisvai žaisdamas ir laipiodamas“, – tuo įsitikinęs ir Dieteris Breitheckeris. Kas pripažįsta vaiko teisę į mėlynes, tam lengviau leisti savo atžaloms be priežiūros žaisti kieme su draugais.
Išvertė Dangė Vitkienė
Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt