Ne krizė, o pasipriešinimas nuolatinei globai
Visos krizės tėra vaiko laisvėjimo metas. Psichologijos mokslas kalba apie 2-3, 7 ir paauglystės metų krizes, kurios iš tiesų yra susijusios su didžiuliu vaiko noru tapti sąmoningu žmogumi. Kai gimsta kūdikis, jo sąmoningumas yra tarsi prislopintas ir jis tik augdamas pradeda reikšti savo norus. Naujagimis nemoka pasakyti, kad jam per šalta ar per karšta, mes, mamos, sprendžiame už jį, kaip jis jaučiasi, ir jeigu nusprendžiame, kad mažyliui per šilta, aprengiame. Arba štai paimame iš lovelės ir nešiojame, nors galbūt kūdikis nori ramiai pagulėti arba keliame, kad atsirūgtų, nors kūdikis žino, kad šįkart neatpils pienuko, ir nori pagulėti ramiai. Išėjusios į lauką vis tikriname, ar jam ne per karšta, ar ne per šalta. Jeigu įtariame, kad sušals, prirengiame tiek, kad negali pajudėti. Atėjus metui primaitinti duodame įvairių košių, kurias kūdikis valgo, nes negali mums pasipriešinti ir besąlygiškai ima viską, ką jam pasiūlome.
Na, o vėliau, apie antruosius-trečiuosius gyvenimo metus, kai ima sąmoningėti, vaikas parodo savo norą pasipriešinti tėvų valiai ir pradeda kartoti „ne, ne, ne...". Šie žodžiai tėvus nervina ir jie pradeda sakyti, kad vaiką ištiko krizė. Pirmoji krizė ir prasideda tada, kai vaikas tarsi prisuktas kartoja: „Ne, ne, ne..." Ar tai krizė, priklauso nuo tėvų požiūrio į vaiką. Aš siūlau pamiršti šį žodį, o pamačius, kad mažylis priešinasi ir maištauja, pagalvoti, ką jis nori pasakyti. Vaikas, kartodamas žodelį „ne", nelinki nieko bloga savo tėvams, o bando sustabdyti mamą ar tėtį ir pasakyti: „Nelįsk, nedaryk taip, aš pats moku." Ir jeigu mes įsiklausytume į tai, ką slepia žodelis „ne", suprastume, kad mažylis rodo, jog yra vis sąmoningesnis ir jog tai ne krizė, o pasipriešinimas nuolatinei tėvų globai ir norui viską už jį atlikti.
Jeigu mažylis jaučia, kad, tarkime, gali pavalgyti pats, o mama/tėtis vis dar bando maitinti, priešinasi iš paskutinių, atstumia šaukštelį, spjauna maistą. Visuomet patartina įsiklausyti į vaiką ir pajusti jo poreikius bei leistis kartu su juo į labai gražią kelionę savarankiškumo link. Aišku, tai nėra lengva, nes rytais reikia anksčiau atsikelti ir kantriai laukti, kol mažylis iš penkto karto užsimaus kojinę. Dažniausiai nepakanka vien laukti, dar reikia paskatinti vaiką, kuris po dar vieno nepavykusio bandymo pravirksta ir ašarodamas toliau maunasi kojinaitę. Jeigu leisime savarankiškėti, vaikas nerodys didžiųjų kaprizų, dar vadinamų krizėmis. Reikia nusiteikti, kad apie antruosius-trečiuosius gyvenimo metus mažylis bus šiek tiek dažniau labiau nei įprastai susierzinęs, nes tuo metu prabunda jo sąmoningumas, kad jis yra neįgalus, nes praktiškai nieko negali daryti pats. Tėvams, kurie pastebi vaiko norą tapti vis savarankiškesniam, labai palengvėja, nes pradeda suprasti, kad čia ne krizė, o raidos laiptelis, vedantis suaugusio, savarankiško gyvenimo link. Į šį etapą patartina žiūrėti labai atsargiai - neužgožti vaiko, nepaversti jo savo priešininku ir nesakyti: „Ak, koks jis nepaklusnus..."
Bet kartais išties atrodo, kad vaikas nepaklusnus - viską neigia, nenori to, ką suaugęs pasiūlo... Tas nepaklusnumas ir atsiranda dėl klaidingo tėvų elgesio su mažaisiais. Mums reikėtų daug ką kartu su vaikais daryti, o ne kartoti, kokie jie priešginos. Jeigu nori pats nešti kuprinę, reikia leisti jam tai daryti. Taip pat reikia leisti pačiam prisipilti vandens arba sulčių į stiklinę, nors ir žinome, kad jis prilaistys, apipils stalą ir dar grindis. Dažnai susiduriu su tėvais, kurie sako, kad neleidžia vaikams įsipilti sulčių, nes jie prilaisto vandens. O kai tokių draudimų prisikaupia, vaikas pratrūksta ir pradeda priešintis bet kokiam tėvų norui ar prašymui. Vaikas negali pirmą, antrą, trečią kartą gyvenime piltis sulčių ir neprilaistyti, jis mokosi valdyti rankutę, mokosi iš savo nesėkmių. Tikrai geriau leisti mažyliui apipilti stalą, nei drausti daryti tai, kas veda jį savarankiškumo link.
Didžiausia tėvų klaida, ko gero, yra ta, kad jie yra įsitikinę: „Aš tokio amžiaus dar to nedariau", „Man tėvai neleido...", ir taip tęsia savo šeimos tradicijas. Svarbu suprasti, kad vaikas - tai ne „aš".. Tarkime, mano trimetis jau pjaustė peiliu varškėčius ir nieko nenutiko, nes jis žinojo, kam skirtas peilis. Mano namuose nebuvo apsaugoti kištukiniai lizdai, nes sūnus žinojo, kam jie skirti. Kartais labai paprasta išvengti krizių, kai laiku patenkini vaiko smalsumą, kai parodai, kad juo pasitiki. Aišku, vienam pakanka kartą pasakyti, kad peilis aštrus, kitam reikia kartoti keliasdešimt kartų, bet ir vienam, ir antram reikia leisti pjauti - stebint, kad nieko nenutiktų. Štai ir viskas. Krizės nebėra ir nebus. Nepražiopsokime laisvėjančio vaiko.
Pagal naujausią teoriją 2-3 m. krizė vaikus ištinka todėl, kad jie pirmuosius gyvenimo metus nieko negali spręsti, tad vėliau ir „sukyla" prieš nuolatinę tėvų kontrolę ir pagalbą. Vis dėlto šio laikotarpio, kai viską darome už kūdikį, išvengti negalime, kaip ir vėlesnio noro išsivaduoti iš per didelės tėvų globos. Jeigu užslopinsime vaiko savarankiškumą, pajausime ne tik 2-3 metų krizę, bet ir didžiulį pasipriešinimą atėjus paauglystei - kai vaikas su trenksmu vaduosis iš stiklinio narvo, į kurį jį uždarėme.
Šaltinis: www.tavovaikas.lt
Na, o vėliau, apie antruosius-trečiuosius gyvenimo metus, kai ima sąmoningėti, vaikas parodo savo norą pasipriešinti tėvų valiai ir pradeda kartoti „ne, ne, ne...". Šie žodžiai tėvus nervina ir jie pradeda sakyti, kad vaiką ištiko krizė. Pirmoji krizė ir prasideda tada, kai vaikas tarsi prisuktas kartoja: „Ne, ne, ne..." Ar tai krizė, priklauso nuo tėvų požiūrio į vaiką. Aš siūlau pamiršti šį žodį, o pamačius, kad mažylis priešinasi ir maištauja, pagalvoti, ką jis nori pasakyti. Vaikas, kartodamas žodelį „ne", nelinki nieko bloga savo tėvams, o bando sustabdyti mamą ar tėtį ir pasakyti: „Nelįsk, nedaryk taip, aš pats moku." Ir jeigu mes įsiklausytume į tai, ką slepia žodelis „ne", suprastume, kad mažylis rodo, jog yra vis sąmoningesnis ir jog tai ne krizė, o pasipriešinimas nuolatinei tėvų globai ir norui viską už jį atlikti.
Jeigu mažylis jaučia, kad, tarkime, gali pavalgyti pats, o mama/tėtis vis dar bando maitinti, priešinasi iš paskutinių, atstumia šaukštelį, spjauna maistą. Visuomet patartina įsiklausyti į vaiką ir pajusti jo poreikius bei leistis kartu su juo į labai gražią kelionę savarankiškumo link. Aišku, tai nėra lengva, nes rytais reikia anksčiau atsikelti ir kantriai laukti, kol mažylis iš penkto karto užsimaus kojinę. Dažniausiai nepakanka vien laukti, dar reikia paskatinti vaiką, kuris po dar vieno nepavykusio bandymo pravirksta ir ašarodamas toliau maunasi kojinaitę. Jeigu leisime savarankiškėti, vaikas nerodys didžiųjų kaprizų, dar vadinamų krizėmis. Reikia nusiteikti, kad apie antruosius-trečiuosius gyvenimo metus mažylis bus šiek tiek dažniau labiau nei įprastai susierzinęs, nes tuo metu prabunda jo sąmoningumas, kad jis yra neįgalus, nes praktiškai nieko negali daryti pats. Tėvams, kurie pastebi vaiko norą tapti vis savarankiškesniam, labai palengvėja, nes pradeda suprasti, kad čia ne krizė, o raidos laiptelis, vedantis suaugusio, savarankiško gyvenimo link. Į šį etapą patartina žiūrėti labai atsargiai - neužgožti vaiko, nepaversti jo savo priešininku ir nesakyti: „Ak, koks jis nepaklusnus..."
Bet kartais išties atrodo, kad vaikas nepaklusnus - viską neigia, nenori to, ką suaugęs pasiūlo... Tas nepaklusnumas ir atsiranda dėl klaidingo tėvų elgesio su mažaisiais. Mums reikėtų daug ką kartu su vaikais daryti, o ne kartoti, kokie jie priešginos. Jeigu nori pats nešti kuprinę, reikia leisti jam tai daryti. Taip pat reikia leisti pačiam prisipilti vandens arba sulčių į stiklinę, nors ir žinome, kad jis prilaistys, apipils stalą ir dar grindis. Dažnai susiduriu su tėvais, kurie sako, kad neleidžia vaikams įsipilti sulčių, nes jie prilaisto vandens. O kai tokių draudimų prisikaupia, vaikas pratrūksta ir pradeda priešintis bet kokiam tėvų norui ar prašymui. Vaikas negali pirmą, antrą, trečią kartą gyvenime piltis sulčių ir neprilaistyti, jis mokosi valdyti rankutę, mokosi iš savo nesėkmių. Tikrai geriau leisti mažyliui apipilti stalą, nei drausti daryti tai, kas veda jį savarankiškumo link.
Didžiausia tėvų klaida, ko gero, yra ta, kad jie yra įsitikinę: „Aš tokio amžiaus dar to nedariau", „Man tėvai neleido...", ir taip tęsia savo šeimos tradicijas. Svarbu suprasti, kad vaikas - tai ne „aš".. Tarkime, mano trimetis jau pjaustė peiliu varškėčius ir nieko nenutiko, nes jis žinojo, kam skirtas peilis. Mano namuose nebuvo apsaugoti kištukiniai lizdai, nes sūnus žinojo, kam jie skirti. Kartais labai paprasta išvengti krizių, kai laiku patenkini vaiko smalsumą, kai parodai, kad juo pasitiki. Aišku, vienam pakanka kartą pasakyti, kad peilis aštrus, kitam reikia kartoti keliasdešimt kartų, bet ir vienam, ir antram reikia leisti pjauti - stebint, kad nieko nenutiktų. Štai ir viskas. Krizės nebėra ir nebus. Nepražiopsokime laisvėjančio vaiko.
Pagal naujausią teoriją 2-3 m. krizė vaikus ištinka todėl, kad jie pirmuosius gyvenimo metus nieko negali spręsti, tad vėliau ir „sukyla" prieš nuolatinę tėvų kontrolę ir pagalbą. Vis dėlto šio laikotarpio, kai viską darome už kūdikį, išvengti negalime, kaip ir vėlesnio noro išsivaduoti iš per didelės tėvų globos. Jeigu užslopinsime vaiko savarankiškumą, pajausime ne tik 2-3 metų krizę, bet ir didžiulį pasipriešinimą atėjus paauglystei - kai vaikas su trenksmu vaduosis iš stiklinio narvo, į kurį jį uždarėme.
Šaltinis: www.tavovaikas.lt