Kas svarbiau – jausmai ar drausmė darželyje?
Visi vaikai, kaip ir suaugusieji, patiria daug įvairių emocijų. Kuomet vaikai išgyvena džiugias emocijas, ir mes jaučiamės gerai, nes vaikų džiaugsmas - lyg žinutė mums, kad viskas yra gerai, vaikas yra laimingas, o mes įvykdėme savo užduotį. Tačiau vaikai išgyvena ir kitus jausmus - pyktį, liūdesį, išgąstį, nusivylimą, nuoskaudą. Su šiais jausmais išbūti dažnai sunku tiek vaikams, tiek tėvams ir kitiems vaikus prižiūrintiems asmenims |
Geros ar blogos emocijos?
Pirmiausia, labai svarbu suvokti, kad emocijos savaime nėra „geros“ ir „blogos“, „teigiamos“ ir „neigiamos“ ar „tinkamos“ ir „netinkamos“. Tuo tarpu elgesys, užplūdus stiprioms emocijoms, gali būti tinkamas arba netinkamas. Taigi, vaiko pykčio ar liūdesio neturėtume priimti kaip žinutės mums, kad prastai atliekame savo darbą ir jog kažkas yra negerai. Vaiko emocijų išraiška paprasčiausiai atspindi vaiko vidinę savijautą ir padeda mums suprasti, ką vaikas išgyvena.
Kai vaiką užvaldo stiprios emocijos, jis išties labai kenčia. Tokiomis akimirkomis vaikui dar labiau reikia paguodos, suaugusiųjų ramybės ir buvimo šalia. Išgyvenami jausmai niekuomet nenugali vaiko poreikio sukurti ir palaikyti glaudų ryšį. Būdami šalia kai vaikui sunku, siunčiame žinutę, jog mylime jį tokį, koks jis yra, mylime jį ne tik tuomet, kai jis laimingas ar tinkamai elgiasi, bet ir tuomet kai jam sunku ir jis dėl to pasielgia netinkamai.
Kaip reaguoti į vaiko jausmus?
Reagavimas į stiprius vaiko išgyvenimus, prasideda nuo suaugusiųjų empatijos - suvokimo, kokias emocijas vaikas išgyvena ir kas tas emocijas sukėlė. Nurimus patiems ir empatiškai įsijautus į vaiko būseną, galima pradėti užmegzti ryšį. Vaikui nurimti labai padeda švelnus prisilietimas - apsikabinimas, paglostymas, paėmimas už rankos, rankos ant peties uždėjimas ir panašiai. Kartais iš pat pradžių vaikas gali trauktis nuo prisilietimo, nenorėti būti paimamas ant rankų. Tuomet galima tiesiog būti šalia vaiko ir leisti jam išlieti savo jausmus. Čia labai svarbi ir mūsų kūno padėtis, veido išraiška, balso tonas bei kiti neverbaliniai įrankiai. Gerai, kai nusileidžiame į tą patį lygmenį, kuriame yra vaikas (atsitupiame, atsisėdame ant žemės). Mūsų kūno padėtis bei judesiai turėtų būti atsipalaidavę, o visa mūsų neverbalinė kalba vaikui turėtų sakyti, jog su mumis yra saugu, patogu. Jei šiuo metu paliekame vaiką visiškai vieną, jis patiria izoliacijos ir atstūmimo jausmus, tai jam nepadeda išlieti susikaupusių jausmų ir trukdo savo jausmus priimti kaip natūralius, normalius.
Ką daryti, jei pyktį jaučia ir suaugęs?
Neretai stiprus vaiko pyktis ar liūdesys gali iššaukti tokias pačias suaugusiųjų emocijas. Labai svarbu skirti laiko pirmiausia sau: suprasti, kas vyksta mumyse bei nusiraminti. Išgyvendami stiprius jausmus dažnai elgiamės impulsyviai ir neapgalvotai, tuomet savo elgesiu galime padaryti daugiau žalos nei naudos. Naudinga stabtelti, atsižvelgti į situaciją ir pagalvoti - kas nutiko, kad vaikas išgyvena tokius jausmus, kas juos sukėlė bei ką aš galiu padaryti, kad jam padėčiau. Svarbu nesitikėti, kad vaikų elgesys gali pranokti jų raidos stadijai būdingas galimybes, kad jiems turi pavykti susivaldyti, susidūrus su stipriais išgyvenimais. Kartais gali atrodyti, kad vaikai nenori bandyti susivaldyti ar elgtis tinkamai, tačiau svarbu suprasti, kad iš tiesų jie tiesiog dar negali to padaryti. Tam, kad jie išmoktų atpažinti savo emocijas ir surasti tinkamus būdus jas išreikšti, reikalinga mūsų pagalba.
Kaip atspindėti (patvirtinti) vaiko jausmus?
Toliau labai svarbus yra patvirtinimas - parodymas vaikui, kad jį girdime, jog suprantame, kaip jis jaučiasi ir dėl ko jam tokie jausmai kilo. Patvirtinimas prasideda labai paprastai - mes įvardijame žodžiais tą jausmą, kurį patiria vaikas: „tu supykai“, „tau liūdna“ ir panašiai. Įvardijus jausmą, pastarasis ima silpti. Vaiko jausmų įvardijimas yra naudingas ir tuo, jog taip vaikas mokosi įvardinti savo jausmą pats (atitinkamais žodžiais), mokosi atpažinti ir pačią savyje kilusią emociją, ją priimti, atpažinti kitų žmonių emocijas - taip tobulėja jo emocinis intelektas, empatija. Įvardijus jausmą svarbus ir išreikštas supratimas, paprasčiausiai sakant: „suprantu, kodėl taip jautiesi“, „mane taip pat būtų tai supykdę“ ir panašiai. Jei šiuo metu mes vaikui sakome „viskas gerai“, „neverk, juk tu..“, mes nuvertiname ir sumenkiname jo jausmus bei siunčiame žinutę, kad tai, ką jie jaučia, yra nesvarbu, netikra. Taip vaiko nepaguodžiame, o priešingai - parodome jam, kad jo nesuprantame ar jo išgyvenimus laikome nepagrįstais, nereikšmingais. Priimdami vaiko jausmus, jų neneigdami, parodome, kad jausti jausmus yra natūralu, taip pat siunčiame žinutę, kad nesvarbu, kokius jausmus jaučia vaikas, jis mums yra svarbus ir mylimas.
Kaip parodyti, kad esame šalia?
Svarbu pabrėžti, kad reiktų vengti kalbėti per daug, aiškinti, pamokslauti, kai vaikas yra įsiaudrinęs. Samprotavimai, ilgos kalbos dažnai vaikus dar labiau sutrikdo ir įaudrina, nepadeda nusiraminti. Pačiame emocijų įkarštyje esantis vaikas yra nepasiruošęs klausytis ilgų, logiškų paaiškinimų, pamokymų - juos reikėtų pasilaikyti tam laikui, kuomet vaiko emocijos yra nurimusios. Jei vaikas jau geba išreikšti save žodžiais, labai vertinga yra suteikti erdvę kalbėti jam, išklausyti tai, ką jis nori pasakyti, neinterpretuojant, nevertinant, nesiginčijant, tiesiog besąlygiškai priimant jo žodžius ir jausmus, slypinčius už jų. Galiausiai, pilnai išklausius vaiką ir jo poziciją, naudinga yra atspindėti tai, ką išgirdome. Atspindėti viską savais žodžiais, neiškreipus prasmės ir taip dar labiau padėti vaikui jaustis suprastam. Visa tai padeda sukurti ryšį, o pastarasis turi tiek trumpalaikės (padeda vaikui nusiraminti), tiek ilgalaikės naudos (gerina tarpusavio santykius). Svarbu paminėti, jog kartais vaikai aiškiai gali parodyti norą pabūti vieni. Tuomet svarbu atsižvelgti į jų pasirinkimą, užtikrinti jų saugumą ir tai, kad jie žinotų, jog bet kada gali ieškoti ryšio, kai tam jau bus pasiruošę (tai galime padaryti sakydami: „Būsiu čia/netoliese, kai/jei tau manęs reikės“). Taip mes reaguojame į vaiko poreikius ir duodame jam laiko savaip susidoroti su stipriais išgyvenimais, išlaukdami progos, kai vaikas norės apie tai pasikalbėti ar priims jūsų palaikymo žodžius.
Kaip susiję ryšio užmezgimas ir ribų nubrėžimas?
Yra žmonių, kurie mano, jog toks elgesys gali vaiką išlepinti. Iš tiesų, vaiko išlepinti meile, dėmesiu, rūpesčiu ir laiko skyrimu negalima. Kai atliepiame vaiko poreikius, jį raminame, vaiko nelepiname. Vaiką galime išlepinti daiktais, kai jis jų gauna per daug ir gauna viską, ko nori. Negerai yra ir kai vaikui nenubrėžiamos aiškios ribos (ir leidžiama viskas), nes tuomet stiprėja vaiko nesaugumo jausmas. Svarbu yra patenkinti vaiko poreikius, o ne jo troškimus ar užgaidas. Ryšio sukūrimas būtent ir atlieka šią funkciją - nuramina vaiką ir patenkina jo poreikius. Užmezgant ryšį svarbu ir nubrėžti ribas. Ribų nubrėžimas padeda vaikui jaustis saugiai, mokytis susivaldyti, reguliuoti savo elgesį, ugdo jo sąmoningumą. Tuo tarpu poreikių, užgaidų tenkinimas, daiktų suteikimas tuo metu, kai vaikas išgyvena neigiamus jausmus lepina vaiką ir moko, kad pykčiu ar liūdesiu jis gali gauti, tai ko užsigeidžia.
Ryšio užmezgimas nereiškia, kad mes stengiamės vaiką apsaugoti nuo liūdesio, pykčio, neigiamų patyrimų. Visi vaiko patyrimai, iššūkiai, su kuriais jis susiduria, yra naudingi vaiko raidai, suteikia jam atsparumo, lavina jo įgūdžius susidorojant su stresu, nesėkmėmis, todėl mes neturėtume stengtis vaiko nuo to apsaugoti. Ryšio sukūrimas išties reiškia, kad vaiko patiriamus sunkumus mes išgyvename kartu su juo (ne už jį), taip mokydami jį nepriklausomybės ir susidoroti su gyvenimo iššūkiais.
Visos šios informacijos žinojimas ir įsisavinimas nebūtinai reiškia, kad visuomet sugebėsime tobulai reaguoti sudėtingose, stiprių jausmų kupinose situacijose. Svarbu tai, kad nebijotume pripažinti savo klaidas (sau ir vaikams) bei iš jų mokytis, kad pastarosios nesikartotų panašiose situacijose, o bendrai visose situacijose reaguotume su meile, šiluma ir besąlygišku vaiko priėmimu taip padėdami ir jiems, ir sau.
URTĖ RUZGAITĖ, Ankstyvojo ugdymo erdvė, www.ugdymoerdve.lt
Straipsnis paremtas: Siegel, D. J. ir Bryson, T. P. (2015). Auklėjimas be dramų. Vilnius: VAGA.
Straipsnis yra www.ugydmoerdve.lt nuosavybė ir gali būti publikuojamas, tik nurodant šaltinį.
Pirmiausia, labai svarbu suvokti, kad emocijos savaime nėra „geros“ ir „blogos“, „teigiamos“ ir „neigiamos“ ar „tinkamos“ ir „netinkamos“. Tuo tarpu elgesys, užplūdus stiprioms emocijoms, gali būti tinkamas arba netinkamas. Taigi, vaiko pykčio ar liūdesio neturėtume priimti kaip žinutės mums, kad prastai atliekame savo darbą ir jog kažkas yra negerai. Vaiko emocijų išraiška paprasčiausiai atspindi vaiko vidinę savijautą ir padeda mums suprasti, ką vaikas išgyvena.
Kai vaiką užvaldo stiprios emocijos, jis išties labai kenčia. Tokiomis akimirkomis vaikui dar labiau reikia paguodos, suaugusiųjų ramybės ir buvimo šalia. Išgyvenami jausmai niekuomet nenugali vaiko poreikio sukurti ir palaikyti glaudų ryšį. Būdami šalia kai vaikui sunku, siunčiame žinutę, jog mylime jį tokį, koks jis yra, mylime jį ne tik tuomet, kai jis laimingas ar tinkamai elgiasi, bet ir tuomet kai jam sunku ir jis dėl to pasielgia netinkamai.
Kaip reaguoti į vaiko jausmus?
Reagavimas į stiprius vaiko išgyvenimus, prasideda nuo suaugusiųjų empatijos - suvokimo, kokias emocijas vaikas išgyvena ir kas tas emocijas sukėlė. Nurimus patiems ir empatiškai įsijautus į vaiko būseną, galima pradėti užmegzti ryšį. Vaikui nurimti labai padeda švelnus prisilietimas - apsikabinimas, paglostymas, paėmimas už rankos, rankos ant peties uždėjimas ir panašiai. Kartais iš pat pradžių vaikas gali trauktis nuo prisilietimo, nenorėti būti paimamas ant rankų. Tuomet galima tiesiog būti šalia vaiko ir leisti jam išlieti savo jausmus. Čia labai svarbi ir mūsų kūno padėtis, veido išraiška, balso tonas bei kiti neverbaliniai įrankiai. Gerai, kai nusileidžiame į tą patį lygmenį, kuriame yra vaikas (atsitupiame, atsisėdame ant žemės). Mūsų kūno padėtis bei judesiai turėtų būti atsipalaidavę, o visa mūsų neverbalinė kalba vaikui turėtų sakyti, jog su mumis yra saugu, patogu. Jei šiuo metu paliekame vaiką visiškai vieną, jis patiria izoliacijos ir atstūmimo jausmus, tai jam nepadeda išlieti susikaupusių jausmų ir trukdo savo jausmus priimti kaip natūralius, normalius.
Ką daryti, jei pyktį jaučia ir suaugęs?
Neretai stiprus vaiko pyktis ar liūdesys gali iššaukti tokias pačias suaugusiųjų emocijas. Labai svarbu skirti laiko pirmiausia sau: suprasti, kas vyksta mumyse bei nusiraminti. Išgyvendami stiprius jausmus dažnai elgiamės impulsyviai ir neapgalvotai, tuomet savo elgesiu galime padaryti daugiau žalos nei naudos. Naudinga stabtelti, atsižvelgti į situaciją ir pagalvoti - kas nutiko, kad vaikas išgyvena tokius jausmus, kas juos sukėlė bei ką aš galiu padaryti, kad jam padėčiau. Svarbu nesitikėti, kad vaikų elgesys gali pranokti jų raidos stadijai būdingas galimybes, kad jiems turi pavykti susivaldyti, susidūrus su stipriais išgyvenimais. Kartais gali atrodyti, kad vaikai nenori bandyti susivaldyti ar elgtis tinkamai, tačiau svarbu suprasti, kad iš tiesų jie tiesiog dar negali to padaryti. Tam, kad jie išmoktų atpažinti savo emocijas ir surasti tinkamus būdus jas išreikšti, reikalinga mūsų pagalba.
Kaip atspindėti (patvirtinti) vaiko jausmus?
Toliau labai svarbus yra patvirtinimas - parodymas vaikui, kad jį girdime, jog suprantame, kaip jis jaučiasi ir dėl ko jam tokie jausmai kilo. Patvirtinimas prasideda labai paprastai - mes įvardijame žodžiais tą jausmą, kurį patiria vaikas: „tu supykai“, „tau liūdna“ ir panašiai. Įvardijus jausmą, pastarasis ima silpti. Vaiko jausmų įvardijimas yra naudingas ir tuo, jog taip vaikas mokosi įvardinti savo jausmą pats (atitinkamais žodžiais), mokosi atpažinti ir pačią savyje kilusią emociją, ją priimti, atpažinti kitų žmonių emocijas - taip tobulėja jo emocinis intelektas, empatija. Įvardijus jausmą svarbus ir išreikštas supratimas, paprasčiausiai sakant: „suprantu, kodėl taip jautiesi“, „mane taip pat būtų tai supykdę“ ir panašiai. Jei šiuo metu mes vaikui sakome „viskas gerai“, „neverk, juk tu..“, mes nuvertiname ir sumenkiname jo jausmus bei siunčiame žinutę, kad tai, ką jie jaučia, yra nesvarbu, netikra. Taip vaiko nepaguodžiame, o priešingai - parodome jam, kad jo nesuprantame ar jo išgyvenimus laikome nepagrįstais, nereikšmingais. Priimdami vaiko jausmus, jų neneigdami, parodome, kad jausti jausmus yra natūralu, taip pat siunčiame žinutę, kad nesvarbu, kokius jausmus jaučia vaikas, jis mums yra svarbus ir mylimas.
Kaip parodyti, kad esame šalia?
Svarbu pabrėžti, kad reiktų vengti kalbėti per daug, aiškinti, pamokslauti, kai vaikas yra įsiaudrinęs. Samprotavimai, ilgos kalbos dažnai vaikus dar labiau sutrikdo ir įaudrina, nepadeda nusiraminti. Pačiame emocijų įkarštyje esantis vaikas yra nepasiruošęs klausytis ilgų, logiškų paaiškinimų, pamokymų - juos reikėtų pasilaikyti tam laikui, kuomet vaiko emocijos yra nurimusios. Jei vaikas jau geba išreikšti save žodžiais, labai vertinga yra suteikti erdvę kalbėti jam, išklausyti tai, ką jis nori pasakyti, neinterpretuojant, nevertinant, nesiginčijant, tiesiog besąlygiškai priimant jo žodžius ir jausmus, slypinčius už jų. Galiausiai, pilnai išklausius vaiką ir jo poziciją, naudinga yra atspindėti tai, ką išgirdome. Atspindėti viską savais žodžiais, neiškreipus prasmės ir taip dar labiau padėti vaikui jaustis suprastam. Visa tai padeda sukurti ryšį, o pastarasis turi tiek trumpalaikės (padeda vaikui nusiraminti), tiek ilgalaikės naudos (gerina tarpusavio santykius). Svarbu paminėti, jog kartais vaikai aiškiai gali parodyti norą pabūti vieni. Tuomet svarbu atsižvelgti į jų pasirinkimą, užtikrinti jų saugumą ir tai, kad jie žinotų, jog bet kada gali ieškoti ryšio, kai tam jau bus pasiruošę (tai galime padaryti sakydami: „Būsiu čia/netoliese, kai/jei tau manęs reikės“). Taip mes reaguojame į vaiko poreikius ir duodame jam laiko savaip susidoroti su stipriais išgyvenimais, išlaukdami progos, kai vaikas norės apie tai pasikalbėti ar priims jūsų palaikymo žodžius.
Kaip susiję ryšio užmezgimas ir ribų nubrėžimas?
Yra žmonių, kurie mano, jog toks elgesys gali vaiką išlepinti. Iš tiesų, vaiko išlepinti meile, dėmesiu, rūpesčiu ir laiko skyrimu negalima. Kai atliepiame vaiko poreikius, jį raminame, vaiko nelepiname. Vaiką galime išlepinti daiktais, kai jis jų gauna per daug ir gauna viską, ko nori. Negerai yra ir kai vaikui nenubrėžiamos aiškios ribos (ir leidžiama viskas), nes tuomet stiprėja vaiko nesaugumo jausmas. Svarbu yra patenkinti vaiko poreikius, o ne jo troškimus ar užgaidas. Ryšio sukūrimas būtent ir atlieka šią funkciją - nuramina vaiką ir patenkina jo poreikius. Užmezgant ryšį svarbu ir nubrėžti ribas. Ribų nubrėžimas padeda vaikui jaustis saugiai, mokytis susivaldyti, reguliuoti savo elgesį, ugdo jo sąmoningumą. Tuo tarpu poreikių, užgaidų tenkinimas, daiktų suteikimas tuo metu, kai vaikas išgyvena neigiamus jausmus lepina vaiką ir moko, kad pykčiu ar liūdesiu jis gali gauti, tai ko užsigeidžia.
Ryšio užmezgimas nereiškia, kad mes stengiamės vaiką apsaugoti nuo liūdesio, pykčio, neigiamų patyrimų. Visi vaiko patyrimai, iššūkiai, su kuriais jis susiduria, yra naudingi vaiko raidai, suteikia jam atsparumo, lavina jo įgūdžius susidorojant su stresu, nesėkmėmis, todėl mes neturėtume stengtis vaiko nuo to apsaugoti. Ryšio sukūrimas išties reiškia, kad vaiko patiriamus sunkumus mes išgyvename kartu su juo (ne už jį), taip mokydami jį nepriklausomybės ir susidoroti su gyvenimo iššūkiais.
Visos šios informacijos žinojimas ir įsisavinimas nebūtinai reiškia, kad visuomet sugebėsime tobulai reaguoti sudėtingose, stiprių jausmų kupinose situacijose. Svarbu tai, kad nebijotume pripažinti savo klaidas (sau ir vaikams) bei iš jų mokytis, kad pastarosios nesikartotų panašiose situacijose, o bendrai visose situacijose reaguotume su meile, šiluma ir besąlygišku vaiko priėmimu taip padėdami ir jiems, ir sau.
URTĖ RUZGAITĖ, Ankstyvojo ugdymo erdvė, www.ugdymoerdve.lt
Straipsnis paremtas: Siegel, D. J. ir Bryson, T. P. (2015). Auklėjimas be dramų. Vilnius: VAGA.
Straipsnis yra www.ugydmoerdve.lt nuosavybė ir gali būti publikuojamas, tik nurodant šaltinį.